Kaip refleksija keičia mokymosi kokybę neformaliajame ugdyme?

Simona Skėrė, neformaliojo švietimo programos „Sumanioji inžinerija“ mokytoja

Neformaliojo švietimo veiklose dažnai akcentuojame kūrybiškumą, veiksmą, patirtį – ir visai pagrįstai. Tačiau yra viena mažiau matoma, bet itin svarbi mokymosi dedamoji, kuri dažnai lieka nuošalyje – tai refleksija. Jei mokymasis yra kelionė, tai refleksija – tarsi veidrodis, kuriame vaikas gali pamatyti, kur buvo, ką išgyveno ir ko išmoko. Ir būtent ši akimirka dažnai tampa lūžio tašku – kai „tiesiog veikla“ virsta asmeniniu augimu.

Neformalusis ugdymas turi didžiulį pranašumą – jis gali būti lankstus, empatiškas ir pritaikytas kiekvienam vaikui. Bet norint, kad iš patyrimo gimtų žinojimas, reikia stabtelėti. Tam nebūtina turėti ilgų apklausų ar vertinimo lentelių. Užtenka vieno klausimo: „Kas šiandien tau labiausiai pavyko?“ arba „Ką darytum kitaip?“ . Ir tuomet prasideda tai, ką pedagogikoje vadiname giliuoju mokymusi.

Dirbdama su vaikais inžinerijos kontekste dažnai matau, kaip refleksija atveria visai kitus sluoksnius. Vienas berniukas po konstrukcijos testavimo pasakė: „Man atrodo, aš per greitai dariau. Reikėjo pirmiau pažiūrėt, kaip laikosi.“ Iš pirmo žvilgsnio – paprastas sakinys. Bet jame – ir savistaba, ir mokymosi strategijos analizė, ir ateities planas.

Refleksijos momentai neturi būti formaliai suplanuoti pamokos pabaigoje. Jie gali vykti viso proceso metu. Kai vaikas garsiai sako, kad „šita idėja nelabai veikia“, tai jau yra refleksija. Kai kitas pasiūlo: „Gal pabandykim kitaip?“, mes jau stebime augantį gebėjimą mąstyti, argumentuoti, bendradarbiauti. Tokios akimirkos – vertingiausias neformalaus ugdymo turtas.

Kad refleksija veiktų, nereikia sudėtingų įrankių. Mes naudojame labai paprastus klausimus, kuriuos vaikai jau žino ir laukia: „Kas suveikė?“, „Ką darytum kitaip?“, „Ką išmokai apie save?“. Kartais tai vyksta žodžiu, kartais vaikai piešia, kai kada pildo lenteles. Svarbiausia – sukurti erdvę, kurioje galima kalbėti be baimės būti neteisingu.

Tokia praktika grąžina vaikui jo paties mokymosi patirtį – ne kaip rezultatą, bet kaip procesą. Ir kai vaikas ima pasakoti ne tik ką padarė, bet kaip priėmė sprendimą, kaip jautėsi bandydamas, kas jį nustebino – tuomet žinai, kad vyksta ne tik inžinerinė kūryba, bet ir savęs pažinimas. Refleksija taip pat formuoja savarankiškumą. Vaikas, gebantis įvardyti, ko išmoko, daug lengviau kelia naujus tikslus, priima atsakomybę už savo veiksmus ir suvokia, kad klaida nėra pabaiga, o pradžia naujo žingsnio.

Pedagogams refleksija yra ne tik mokymo proceso dalis, bet ir vertingas grįžtamasis ryšys. Ji padeda suprasti, kas veikia, kas įkvepia, kur reikia keisti užduotis ar tempą. Tai padeda kurti kokybišką ugdymo procesą, kuriame svarbus kiekvieno vaiko balsas.

Šiandien, kai ugdymo turinys vis dažniau siejamas su kompetencijomis, socialiniais įgūdžiais ir savirefleksija, neformaliojo ugdymo erdvė turi visas galimybes tapti laboratorija, kurioje vaikas mokosi ne tik konstruoti objektus, bet ir konstruoti save. Ir būtent refleksija yra tas įrankis, kuris padeda šiam procesui įvykti. Tyliai, be triukšmo, bet labai giliai.